Darbas – lyg dar viena vestuvių dovana(4)
Šiaulietė Inga Zakarauskienė dėl kultūros renginių gausos ir įvairovės nesijaučia gyvenanti provincijos mieste. Ingos Zakarauskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Šį birželį Tauragės kultūros centras sulaukė dar vieno jauno specialisto – smuikininkės Ingos Valerijos Zakarauskienės. Veik porą metų anksčiau čia jau buvo įsidarbinęs saksofonininkas ir orkestro „Tauragė“ vadovas Tadas Zakarauskas. Šie jauni žmonės, muzikai, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto auklėtiniai, visai neseniai atšoko savo vestuves ir, matyt, ilgesniam laikui įsikūrė Tauragėje. Sunkoka beatsiminti tokį faktą, kad į Tauragę atvyktų jaunų specialistų, ir dar muzikantų, šeimyna. Iš Ingos ir Tado daug tikimasi ir jau nemažai sulaukta.
Muzikuoja nuo 8 metų
– Kai aštuonerių pradėjau lankyti muzikos mokyklą Šiauliuose, kur gimiau ir augau, tapo visiškai aišku – muzika man patinka ir tinka. Mano smuiko mokytoja Marytė Minčiūnienė buvo puiki mokytoja. Ją vadindavau net savo antrąja mama,– pasakojo Šiauliuose, Irenos ir Evaristo Portopų šeimoje užaugusi, Klaipėdoje gyvenusi ir į mažesnį miestą atvykusi, bet dėl to daug nekvaršinanti galvos Inga.
Vaikų muzikos mokyklą pakeitė konservatorija
Atėjo laikas, kai jaunai ir gabiai smuikininkei reikėjo apsispręsti. Tėvų padedama, ji netruko to padaryti. Baigusi aštuonias klases vidurinėje ir smuiko klasę muzikos mokykloje, Inga įstojo mokytis į Šiaulių konservatoriją. Dvyliktą klasę ir visus muzikos mokslus ji ir baigė konservatorijoje. Visus 11 metų Šiauliuose smuiko mokytoja išliko ta pati M.Minčiūnienė, tuo Inga labai nuoširdžiai ir šiandien tebesidžiaugia. Tad pasitarusi su savo mokytoja nusprendė, kad geriausias variantas tolesnėms studijoms bus Klaipėdos universiteto Menų fakultetas, kur jos smuiko ir dirigavimo dėstytoju tapo Algis Jonas Lukoševičius.
Klaipėdoje laikas bėgo nepastebimai
Pasak smuikininkės, Klaipėdoje laikas bėgo labai greitai ir nepastebimai: grojant, lakstant po paskaitas, koncertuojant, laikant įskaitas ir egzaminus. O muziką studijuojantiems visokiausių atsiskaitymų, dirigavimų, harmonijos, muzikos istorijos, specialybės, solfedžio, orkestrinio dirigavimo įskaitų ir egzaminų – devynios galybės. Tik spėk suktis. Ir per naktis neretai teko pasėdėti prie fortepijono ar su smuiku rankose ir natų glėbiu.
Antrajame kurse užsimezgė draugystė su dabar jau teisėtu vyru Tadu.
– Tadas iki šiol juokauja, kad jei ne mano kvapnusis sultinys, kurį koridoriuose jis užuosdavęs bėgdamas iš paskaitos į paskaitą, tai nežinia, kaip viskas būtų atsitikę, – pasakojo Inga apie niekad nestokojantį humoro vyrą Tadą.
Dar studentei Ingai teko padirbėti Klaipėdos muzikinio teatro orkestre. Tai buvo iš tiesų geras patyrimas. Ji pasakoja, kad „įkrito į orkestrą lyg į verdantį puodą“ – tuo metu jis ruošė sudėtingą kompozitoriaus Richardo Vagnerio programą.
Atitekėjo į Tauragę
Mokslai artėjo į pabaigą. Tadas, baigęs magistrantūros studijas, dirbo Tauragėje, savo gimtinėje. Jam patikėtos Tauragės kultūros centro orkestro „Tauragė“ vadovo pareigos. Gabus muzikantas subūrė ir saksofonininkų ansamblį. Su orkestru per trumpą laiką spėjo pabuvoti Italijoje ir Prancūzijoje, koncertuoti Tauragėje įvairių iškilmių, renginių metu. Ingai jau buvo aišku, kad baigusi studijas ji „partekės“ į Tauragę. Greitai prabėgo paskutinieji metai universitete, išlaikyti visi egzaminai, gautas diplomas, o praėjusį birželį ji atvyko į Tauragę. Darbo gauti taip greitai smuikininkė nesitikėjo, tačiau netrukus ją pasiekė gera žinia, kaip pati sako, „lyg dar viena vestuvių dovana“.
– Dabar esu bandonininkų ansamblio „Velnio tuzinas“ meno vadovė, kaip kolegos kartais pajuokauja – „mūsų jaunoji velnienė“. Dažnas ansamblio muzikantas man tinka į tėvus, senelius, o kai kurie net į prosenelius, todėl pavadinimas „vadovė“ tampa gal kiek aštrokas. Bandysiu bendradarbiauti, ieškoti bendravimo būdų. Vieni prie kitų daugmaž pripratome, bet dar ir mažai laiko tepraėjo, nes dirbu tik nuo šio rudens, kai iš darbo išėjo ilgametis vadovas Romualdas Jurkšaitis, ansambliui vadovavęs 13 metų. Repeticijose šiuo metu su „geru ūpu“ ruošiame jubiliejinį koncertą, mat šį sezoną „Velnio tuzinas“ švęs savo tryliktąjį gimtadienį. Ta proga simboliškai atgaivinsime 13 kūrinių, pateiksime juos klausytojams ir taip tikimės pateisinti savo vardą, – apie artimiausius savo planus pasakoja jaunoji vadovė.
Jai nesvarbu, kad Tauragė mažesnė už Klaipėdą ar Šiaulius, kad čia nėra daug barų, klubų – užtat Tauragė plečiasi ir labai sparčiai gražėja.
– Čia puikiai dirba Kultūros centras, daugybė spektaklių, koncertų, yra iš ko pasirinkti. Tai ir kompensuoja skirtumą tarp didesnio ir mažesnio miesto, – optimistiškai baigė pašnekesį Inga.
