Atgaivą atranda aušros belaukdama(0)
Kaip sako Stefanija Mažeikienė, jei tavo artimieji sveiki, pats esi sveikas, nėra kitos priežasties būti paniurusiam. Autorės nuotrauka
Keturiasdešimt metų greitosios medicinos pagalbos bendruomenės slaugytoja dirbanti Stefanija Mažeikienė darbe mato įvairių gyvenimo spalvų: yra tekę būti landynėje gimdančios moters pribuvėja, tenka gydyti vienas kitą žalojančiųjų žaizdas, iš mirties vaduoti nuo alkoholio degraduojančius žmones. Tačiau „gyvenimas yra gražus“, – sako ji. – Esi sveikas? Turi būti laimingas“. Ir ji laiminga – prieš savaitę išleidusi savo eilių knygelę „Aušros belaukiant“ moteris teigia, jog gyvenimą gražų reikia išmokti matyti, o džiaugsmą susikurti pačiam.
Rodos, ir vargo nebuvo
Gyvenimo laimę Stefanija pradėjusi kurti šeimoje. Dvi dukros, mylintis vyras, Tauragės pakraštyje įsigytas namas su dideliu sklypu. Vaikų į darželį moteris sako niekada neleidusi – norėjo atžalas arčiau savęs auginti. Naktį Stefanijai budint greitosios medicinos pagalbos punkte dukros būdavo su tėčiu, ryte vaikų priežiūrą perimdavo mama. Giria ji savo vyrą, gebantį pasirūpinti mergaitėmis, sako, kad viską jis atlikdavo ne prasčiau už ją, tik kasų nemokėjo supinti. Jei mama būdavo iškvietime ir nespėdavo laiku grįžti, tėtis, eidamas į savo darbą, dukras atvesdavo į dispečerinę. Kadangi „didžioji“ buvo vienuolika metų vyresnė už savo seserį, neretai auklės pareigos tekdavo ir jai.
– Ir dabar ji juokauja: turiu mamą ir mamytę (taip ji vadina savo seserį). Mat, kaip įprasta nuo vaikystės, sesės „gyvenimo pamokos“ ir nuomonė tiek pat svarbi, kiek ir mano. Mažesniajai ėmus studijuoti vyresnioji buvo jos ramstis, jei kas nutikdavo, kuo „mažoji“ norėdavo pasidalinti – skambindavo ir man, ir seseriai, – pasakoja Stefanija.
Dabar į ją mažas rankutes jau tiesia anūkėlis. O dukroms sugrįžus aplankyti tėvų, kai namai prisipildo džiugaus šurmulio, apima tas ramus jausmas, jog tai, kas gyvenime būta svarbiausia, jau pasiekta. Ir laimė šalia, nes visi laimingi.
Įkvepia tyla brėkštant
Kad ir kaip bebūtų, jautrios sielos Stefanijos akys retkarčiais prisipildo ir liūdesio. Puikiai jai žinomas netekties jausmas, mat, jei ne klastinga jos pirmagimio liga, seseris prie šono glaustų jų užaugęs brolis. Deja, vos sulaukęs mėnesio, Stefanijos sūnus mirė nuo plaučių uždegimo. Nenuslepia ją aplankančių jausmų Stefanija savo kūryboje. Dukros užaugo, tuščiuose kambariuose stojo tyla, namas pasidarė per didelis, sodelis per tuščias. Moteris vis dažniau ėmė prisėsti prie savo rašomojo stalo.
– Mėgstu keltis anksti ryte. Aplink tyluma. Brėkšta rytas. Už lango – vyro sodintas pušynėlis. Aš ir mano mintys. Imi rašiklį ir rašai – ir tai yra gera, – paprastai prieš keletą metų atrastą malonumą nusako Stefanija.
Šviesus moters pasaulis, nes ji nori jį tokį matyti, tačiau neneigia, kad realybė yra kiek kitokia, ir dažnai – slegianti.
Blogiausia, anot Stefanijos, kad žmonės pernelyg į tai „įsigyvena“ ir leidžiasi jos liūdinami:
– Žmonės seka „blogąsias“ žinias, jiems įdomu, kas ką nužudė, apgavo. Tada jie dejuoja, kaip yra blogai, kokia pasaulyje neteisybė. Aplink matydami vis daugiau blogio, jie taip įklimpsta ir net nebežino, kaip jaustis gerai.
Piktinasi abejingumu
Be abejo, Stefaniją ne visada lydi tokia harmonija, kokią ji sukuria savo namuose. Darbe beveik visada tenka skubėti, akimirksniu priimti sprendimus ir kovoti už gyvybę. Liūdniausia, kad į pavojų dažniausiai žmogus save įstumia pats.
– Kartą teko vykti į iškvietimą pas gimdyvę. Gimdymas buvo jau prasidėjęs, vežti ją į ligoninę būtų buvę pavojinga. Tačiau moters namuose nebuvo elektros, šeima buvo asociali. Ji gimdė ant grindų, vairuotojas man pašvietė prožektoriumi. Lauke buvo apie 20 laipsnių šalčio, tad mūsų atsivežti vystyklai buvo per šalti į juos vystyti naujagimį. Paprašiau kokio skudurėlio iš namų. Jie neturėjo. Tada kaimynė nubėgo ir iš namų atnešė užtiesalą. Man buvo neapsakomai pikta, kad būsimoji motina taip nelaukė savo kūdikio, kad nebuvo pasirūpinusi net menkiausia paklode mažyliui į ją įsupti, – kalbėjo Stefanija.
Sveikas, vadinasi, laimingas
Prieš keletą dienų medikė vyko gaivinti neblaivios baloje užmigusios moteriškės. Stefanijos pasakojimu, greitąją iškvietė namo, kurio kieme ji gulėjo, gyventojas. Nors buvo diena, tačiau buvo šalčio, o ji užmigo greta automobilio ratų – vairuotojas nepastebėjęs galėjo girtuoklę pervažiuoti. Stefanija piktinasi žmogaus abejingumu savo gyvybei. Anot jos, sveikata – pagrindinė prielaida jaustis laimingam.
– Paskambinus dukroms pirmasis klausimas būna „ar viskas gerai“? Jos žino: aš klausiu, ar visi sveiki. Jei sveiki – visa kita pasiekiama, tereikia norėti, – sako medikė.
