Batakių atspindžiai vidurdienio tvenkinyje(4)

Kvėpavimas rudenėjančia tyla

Kai norėdami iš arčiau pažinti Batakių miestelio dvasią, aikštėje sustabdėme kunigą Aloyzą Žygaitį, pokalbio pradžia kvepėjo priekaištais žiniasklaidai. Žurnalistiką studijuojančiai Indrei kunigo žodžiai buvo panašūs į dosniai beriamus pipirus ant rytmetinės kiaušinienės. Atvirai tariant, jautėmės nekaip ne dėl savo, bet dėl kito laikraščio nedėmesingai parašytų eilučių.

Žodis po žodžio iš kunigo lūpų supratome, kad Batakiuose gyvena kuklūs ir gražūs žmonės, kuriuos pakelti sielos gyvenimui – A.Žygaičio pašaukimas ir priedermė. Šiokiadieniais į bažnyčią ateina  kelios moterėlės ir tai tik rytmetinėms pamaldoms. Dieną kunigas su pagalbininkais gali tvarkyti bažnyčią ar kleboniją, lankyti ligonius ar tiesiog pakalbinti pirmajai komunijai besiruošiantį mažąjį parapijos žmogutį.

Atsisveikinę su klebonu žengiam į Batakius. Mus pasitinka vienas seniausių Žemaitijos miestelių, įsikūręs į pietus nuo Tauragės–Skaudvilės kelio, prie vandens lelijom žydinčio tvenkinio. Batakiai minimi 1551 m. Martyno Mažvydo laiške Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui, kuriuo autorius skundėsi, kad jo Ragainės parapijiečiai dalyvauja kitoje Nemuno pusėje vykstančiuose atlaiduose įvairiose katalikų bažnyčiose, tarp jų ir Batakiuose per šv. Onos šventę. Pirmoji mus pasitikusi miestelio gyventoja buvo tyla. Jos alsavimas vertė žvalgytis, ieškoti kaimiško triukšmo arba kitaip pasireiškiančio gyvenimo: kirvio pokšėjimo, šūksnio ar gatve vežimuku riedančio pirkinio. Nei vieno, nei kito. Todėl gyvybės apraiškų pasukome ieškoti į miestelio seniūniją. Pakeliui stabtelėjome parduotuvėje, kur su prekybininke Angele Skačkauskiene aptarėme Batakių prekybos ypatumus. Ant stalo atsirado kavos puodelis, batakiškių moterų vaišingumo ženklas. Gurkšnojant kavą paaiškėjo, kad batakiškiai tuntais lekia apsipirkti į Tauragės ir Skaudvilės prekybos centrus, o namuose perka tą, ką ten nusipirkti pamiršo. Prekybininkų pelnai Batakiuose kuklūs.

Palabintas seniūną pavaduojantis Batakių bendruomenės pirmininkas Valdas Gargasas sakė, kad  batakiškių gyvenimas teka įprasta vaga. Pamažu tą gyvenimo vagą ėmėme matuoti. Darbingų žmonių Batakiuose nedaug. Dalis jaunimo – užsieniuose arba didmiesčiuose. Nemažai dirba Tauragėje, vienas kitas – Skaudvilėje, nors ir ten savų bedarbių pakanka. Pasak bendruomenės pirmininko, Batakiuose dienomis kruta tik namuose likę pensininkai. Kas ravi daržus, kas žolę pjauna. Miestelis gražiai nuskustas, iškvėpintas gėlėmis, švarus kaip jaunikis. Ko gero, visa tai ne be viešųjų darbininkų pagalbos?  Iki mūsų viešnagės miestelį tvarkė septyni darbininkai, dabar pluša du, dar du laukia savo eilės.

– Darbo vietų nedaug, – lenkdamas pirštus skaičiavo V.Gargasas, – kelios moteriškės dirba pašte, bibliotekoje, mokykloje, parduotuvėse, seniūnijoje. Vyrams – tik sezoniniai darbai miškuose arba pas ūkininkus.

Nors su seniūnijos darbuotojais suskaičiavome net kelis naminuke prekiaujančius taškus, tačiau  šlitinėjančiųjų nematėme. Kai po pusdienio akis į akį susitikome su Batakių seniūnu Jonu Juozapaičiu, valdžios vyras mus patikino, kad Batakiuose etatinių girtuoklių nėra, tik mėgėjai.

Našlių vienatvės miestas

Vaikščiodami po miestelį vienu metu pasijutome tarsi po karo. Ne todėl, kad į akis būtų stojusi netvarka ar griuvėsiai, o visiškai dėl kitos priežasties. Niekur nematėme vyrų. Ūkininkas Vidmantas Stankus buvo vienintelis, kurį tvankų vasaros vidurdienį mums pavyko sutikti. Lietuviškai santūrus žmogus didelių Batakių gyvenimo paslapčių neatskleidė. Atsirėmęs į gražiai tvarkomo kiemo tvorą vyras pakalbėjo apie nuolat krintančias grūdų ir pieno supirkimo kainas, gendančią, už pajus gautą techniką ir vis dažniau streikuojančią sveikatą. Kai visus kaimiškos buities komponentus sudėjom į krūvą, pamatėm, kad gyvenimo naudingumas išėjo menkas. Beliko šiek tiek drauge paverkšlenti, garsiai pagalvoti, kad kada nors bus geriau, tyliai pasidžiaugti, kad sunkmečio smaugiamas lietuvis Batakiuose vis tiek nori gyventi gražiai, tvarkingai.

Beveik visos mūsų kalbintos moterys – našlės. Stebino į jų akis įspaustas tvirtumas. Nulipusios nuo savo vienatvės kryžiaus jos pradžioje buvo nekalbios, gal net drovios. Braškių daigais lysvėje dalijosi Stanislova Stoškienė ir Marija Ridulienė. Nepažįstamų žmonių pasveikinimas joms buvo kiek netikėtas. Kai priėjome arčiau, ponia Stanislova paliepė būti atsargiems ir neužlipti ant lysvėje gulinčio dalgio. Iš pradžių šnekėjome su Marija. Ji į Batakius atitekėjo net iš Archangelsko. Šiaurės vakaruose tarnavusiam lietuviukui pasisekė nuskinti rusaitės grožį. Dabartiniai Marijos veido bruožai nėra tiksli jaunystės laikų fotografija, tačiau gyvenimo negandos dar neišsklaidė jos veide paslėpto žavesio. Moteris taip sumaniai slapstėsi nuo fotoaparato, kad kaimynei Stanislovai nieko kito nebeliko, kaip ją sudrausminti: „Gi ne skūrą plėšia, o fotkina“.

Miestelio centre sutikome šviesių akių moterį, mokytoją Oną Danutę Vertelienę. Nors nepamatėme jos rankdarbių, tačiau buvome pamaloninti susitikimo džiaugsmu. Prie medinės evangelikų liuteronų bažnytėlės pasikalbėjome su Batakių vidurinės mokyklos evangelikų liuteronų tikybos mokytoja Dalia Daniene, kuri mums papasakojo apie kuklų šios konfesijos tikinčiųjų gyvenimą miestelyje. Ir tegul neužsigauna miestelį valdantys vyrai, tačiau jo dvasia – moterų rankose.

Nuo paupio sukant į miestelį diena toliau žarstė susitikimų vėrinį. Batakiuose gali atrasti netikėtų paveldo objektų. Tarsi Grūto parke gali pamatyti puikiai išsilaikiusią šaudyklą, kurioje šio miestelio mokyklos mokiniai per karinio parengimo pamokas „tvatindavo iš mielkaškių“. Kartais šioje šaudykloje  „persimesdavo“ kolūkio pirmininkas, partijos sekretorius ir „vojenrukas“. Sako, varžybų dalyviai turėdavę eilės tvarką, tačiau dažniausiai nugalėdavo tas, kuris po varžybų statydavo. Apie tuos laikus tautai priminėme dėl bendro išsilavinimo, nes jaunesnioji batakiškių karta vargu, ar ką žino apie šio paveldinio objekto svarbą.

Pavyko pakalbinti kelias tvenkinyje besipliuškenusias merginas ir jaunuolį, tačiau apie šaudyklą mes jų neklausinėjome. Apie savo laisvalaikį jie irgi nebuvo linkę atvirauti. Kalbėjo, kad vasarą jiems geriausias laikas – prie tvenkinio. Rudeniop norėtųsi pasišokti. Pasak seniūno J.Juozapaičio, vasarą šokių nebūna, nes kultūros darbuotojai atostogauja. Pasibaigus šiltajam sezonui pašokti Batakiuose galima, tačiau ne kiekvieną savaitgalį. Didžiausią laisvalaikio dalį jaunimas atiduoda  internetinei erdvei. Dauguma gyventojų, ypač auginantys vaikus, kompiuterius turi namuose, o neturintieji visuomet gali pasinaudoti viešosios prieigos internetu bibliotekoje.

Ar matėte, vaikai, traukinį ?

Vienas batakiškis taip yra pasakojęs apie traukinį. Vaikystėje žmogus gyveno kaime, gerokai atokiau nuo geležinkelio. Traukiniai pro Batakius važiuodavę retai ir ano meto žmonės ne visi juos buvo matę. Vieną dieną žmogaus tėvas iššlavęs vežimą, balta skarele papuošęs pačią, susisodinęs vaikus ir išvažiavęs į Batakius pažiūrėti traukinio. Bestovint ir belaukiant, pasirodęs dūmais alsuojantis ir spiegiantis geležies kalnas. Reginio išsigandęs arklys pasibaidęs, į pagriovius išbarstęs vežime sėdėjusius ir kiek įkabindamas nulėkęs namo. Iš pagriovio krūmų išlindęs tėvas arklio sulaikyti neįstengęs, tik rankiodamas vaikus klausęs: „Vaikai, ar matėte traukinį?“

Batakių seniūnas J.Juozapaitis, pabrėždamas geležinkelio svarbą Batakiams, pasigyrė, kad iš septynių Tauragės savivaldybės geležinkelio pervažų keturios yra Batakių seniūnijoje. Nutarėme nuvažiuoti į geležinkelio stotį. Žinojome, kad keleiviniai traukiniai jau seniai pro Batakius nevažiuoja. Kartais pradunda koks prekinis sąstatas. Važiuodami užsukome į netoli Batakių buvusį medinį dvarą, dabar vietinių pravardžiuojamą „Kuba“. Tauragės savivaldybės valdžiai šiame name gyvenantys mūsų bendrapiliečiai kelia galvos skausmą. Jiems reikia socialinių būstų. Kito uragano namelis ant vištos kojelės nepergyvens. Žmonės sako, jog valdžios garbės reikalas ką nors padaryti, kad invalidui Vytautui Tervainiui, pensininkei Onai Labatmenienei ir ketvirto vaikelio besilaukiančiai Daliai Varnaitei pasidarytų šiek tiek šviesiau. Taip, kaip miestelyje.

36-erius metus prie geležinkelio išdirbęs Juozas Janušaitis ramus ir orus sėdėjo įprastoje savo darbo vietoje. Batakių geležinkelio stotyje ponas Juozas dirba jau 15 metų. Dabar stotyje po dvylika valandų dirba J.Janušaitis ir keturi budėtojai. Šios profesijos pasirinkimą lėmė geležinkelininko senelis, 1938 m. pylęs pamatus geležinkelio stoties statybai. Net sunku įsivaizduoti, kiek traukinių nuo to laiko pro šią vietą pravažiavo. Traukinius suskaičiuoti tepajėgtų viena – Janušaičių šeima, turinti geležinkelininkų dinastijos vardą. Vėliau šio amato ėmėsi J.Janušaičio tėtis, kuris šiai specialybei atidavė 34-erius metus. Janušaičių šeimos vyrai neketina tradicijų užleisti kam nors kitam – tėvo profesiją renkasi vaikai.

Gyvendami prie geležinkelio vejamės savo gyvenimo traukinius, kartais pilnus, kartais tuščius. Dažnai neaišku, kurioje stotelėje teks persėsti, o kurioje išlipsime visam laikui. Duok Dieve, kad mums išlipus liktų skaidrūs vidurdienio atspindžiai Batakių tvenkinyje.