Velykų margučiai: nuo tradicijos iki meno(0)

Turgelyje miesto centre ir paprastomis dienomis pirkėjų netrūksta, o artėjant Velykoms čia tikra spūstis. Mat čia gali įsigyti visko, ko reikės švenčių stalui – ir maisto produktų, ir margučių, ir netgi dekoracijų. 

Kaip paprastai, margučiais nukrauti kone visi prekystaliai. Didžiulė pilna margučių lėkštė stovi net prie duona prekiaujančio kiosko langelio. Pardavėja už juos prašo po 2 litus, o besirenkanti margučius moteris negali atsidžiaugti jų spalvomis ir raštais:

– Pats Dievas mane čia atsiuntė, tai gražių margučių prisirinksiu – bus anūkams džiaugsmo, kai susirinks per šventes.

Akis džiugina žaluma

Ponia Regina ant prekystalio išrikiavo indelius su Velykų žole. Ir ne tik – indeliuose su Velykų žole išradingai sukomponuoti sudygę kviečiai ir netgi gėlė – grazdikas. Žalumos fojė labai gražiai atrodo dekoratyvinis viščiukas ar maži kiaušinukų formos saldainiai.

– Pernai tokį papuošimą pasidariau tik sau. Visi gyrė, kad gražu, tai šiemet, sakau, pabandysiu keletą parduoti, – pasakojo moteris. – Gėlę dėžutėje reikia pasėti prieš mėnesį, žolę – prieš 10 dienų, o kviečius – prieš 7–8 dienas.

Už tokį Velykų stalo papuošimą moteris prašė 5–6 litų.

Turguje galima rasti ir kitokių velykinių dekoracijų, ir visų kiaušiniams marginti reikalingų priemonių.

Būdas prisidurti prie pensijos

Pats tradiciškiausias kiaušinių marginimo būdas – vašku. Ponia Ona sako kiaušinius vašku marginanti nuo 10 metų. Mama, sako, net nemokėjusi to daryti, tai būdama maža ji bėgdavusi pas kaimynę pasižiūrėti ir pati pabandyti. O kadangi neblogai išeina, nuo tada kasmet juos margina, dažniausiai ir į turgų neša. Už margutį prašo 2–3 litų, priklausomai nuo to, keliomis spalvomis jis numargintas.

– Mano pensija tik 600 litų, – graudinasi moteris, – o aš sergu vėžiu, diabetu, ir tai dar ne visos mano ligos. Džiaugiuosi galėdama bent per Velykas keletą šimtų prisidurti. Anksčiau nudažydavau apie 500–600 margučių, dabar jau sveikatos nebeturiu, nudažau tik gal kokius 350.

Ko gero, tokių minčių genami į turgų su krepšiais margučių ateina daugelis. Dauguma prekiautojų – pagyvenę žmonės.

Į turgų – su pirmaisiais margučiais

Užtat pačiam jauniausiam prekiautojui – vos 10 metų. Narimantas į turgelį atkeliavo su močiute. Močiutė Albina atnešė šiuolaikiškai – lipdukais – dekoruotų kiaušinių, o anūkėlis ant prekystalio išsidėliojo senoviškai, vašku margintus. Nors jie gal ir ne itin dailūs, netvirta vaiko rankele numarginti, užtat taip ir dvelkia tyros jo širdelės šiluma. Narimantas prisipažino kiaušinius marginęs pirmą kartą gyvenime, žiūrėdamas, kaip tai daro mama. Ir prašo už juos nebrangiai – tik po litą. Jei pavyks juos parduoti, surinktus pinigėlius berniukas dės į taupyklę, o susitaupęs daugiau ketina pirkti ausines.

Pirmųjų pavasario lapelių – į mišką 

Įvairiaspalviai kiaušiniai su augalų atspaudais juose – irgi puiki Velykų stalo puošmena. Tokių margučių į turgų atnešė ponia Stasė su dukra Karolina. Jos pasakojo visada kiaušinius marginančios tik šitaip, jau „atidirbusios“ technologiją, gal todėl jie išeina tokie gražūs. Kad susirinktų kuo įvairesnių augaliukų – lapelių, šakelių, žiedelių, specialiai važiuojančios į mišką.

– Užvakar vaikščiojom pamiške, dviračiu pravažiuojantis žmogus net šaipėsi, kokių ten grybų pavasarį randam, – juokėsi ponia Stasė.

Vis dėlto pasidžiaugti gera prekyba ji sakė dar negalinti. Žmonės pasidžiaugia, pagiria, o perka tik retas. Margučiai nepigūs – po 2–3 litus.

Kiaušinių skutinėjimas – irgi labai senas marginimo būdas. Jis „įkandamas“ toli gražu ne visiems. Tačiau turguje ir tokių margučių galima rasti. Be galo kruopščiai išskutinėtais margučiais, ant kurių ir gėlės, ir gamtos vaizdai, ir netgi religiniai atributai, prekiavusi moteris prisipažįsta, kad tai ne jos rankų kūriniai. Esą kiaušinius margina sūnėnas, kuris yra dailininkas. Už unikalius, kone meno kūriniams prilygstančius margučius moteris prašė po 5 litus.

Margutyje – net šešios spalvos

Daugumos margučių spalvos net rėžia akį, o štai vienoje vietoje jie visai kitokie – švelnių, subtilių spalvų ir atspalvių, neįprastų įvairiaspalvių raštų. Juos parduodanti Ingrida prisipažįsta iš tiesų esanti kirpėja, dirbanti „Irenos“ grožio salone, o marginti kiaušinius – jos pomėgis.

– Pažiūrėkite, tokių spalvų niekur daugiau nepamatysite. Ir žinote kodėl? Todėl, kad aš dažus maišau pati. Bandau, kol išgaunu tokią spalvą, kokios noriu. O ir raštai, pažiūrėkite, kokie – labai smulkūs ir keleto spalvų. Ant vieno margučio galite suskaičiuoti net iki šešių spalvų. Vadinasi, tiek kartų reikia jį marginti vašku, laikyti dažuose, vėl marginti, vėl laikyti... Tai daug laiko ir kantrybės reikalaujantis pomėgis, – atviravo mergina.

Užtat ir prašanti už savo kūrinius nepigiai – 4 litų. Negali, sakė, pigiau jų atiduoti, nes labai jau daug širdies į juos įdėta...