Varveklis Morės panosėje(3)
Varvekliais apkaręs Tauragės krašto muziejaus pastatas rodo nelabai ūkiškus šios įstaigos reikalus. Autoriaus foto
Šventes švęsdami ir kasdieniškai užkandžiaudami kai ką ir pamatome. Šit eidamas per Tauragę pamatai miesto kultūrai ištiestą žemės ūkio ranką – ir tau neapsakomai saldu pasidaro, lyg kokios sulos būtum atsigėręs ar nemokamo pieno. Regi gal ne ranką, gal tik dviprasmiškai iškeltą pirštą, kurį per Užgavėnes vaizdavomės kaip didžiausią šalyje sukočiotą Morę. Džiaukimės, kad tie šieno „ruliukai“ besistiebdami į kultūrines aukštumas nepaslydo, nenuvirto, kam nors neužvožė.
|
|
|
|
Labai gerai, kad kelias dienas miesto centre styrojęs etnografinės puošybos elementas nebuvo padegtas. Toks „paštukavojimas“ būtų pareikalavęs pusės miesto fasadų perdažymo. Įtariu, jog Kultūros centro techninis personalas budėjo pagal kovinę parengtį „Uragan 2“. Dabar, kai Kultūros centro direktorius Petras Jokubauskas žemdirbiams dėkoja už materialinę ir moralinę pagalbą, mes geranoriškai galvokime, kad šieno pavažinėjimas Kultūros centrui nekainavo nė cento. Pagaliau išmokome gyventi taupiai. Netgi vieną asmenį patupdyti dviejuose vadovaujančiuose kultūros postuose.
Apibėgti dviejų, nors ir netoliese esančių, įstaigų ūkį nėra lengva. Teko girdėti kalbas, kad Kultūros centro ir Tauragės krašto muziejaus direktorių kabinetus ketinama sujungti požeminiu funikulieriumi. Reikia kažką daryti. Jūs tik pasižiūrėkite, kaip sunkiai iš žiemos pašalo vaduojasi ką tik reorganizuota kultūros įstaiga – Tauragės krašto muziejus. Lakstydamas nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus P.Jokubauskas netgi neturi laiko pakelti akių į varvekliais aptekusį muziejaus pastatėlį. Jeigu pakeltų akis, jeigu pamatytų, kas darosi, gal pasiimtų kokį pagaliuką, surengtų skambinimo varvekliais konkursą.
Naujajam Tauragės vicemerui Silverijui Statkui atsirado neišpasakytai puiki proga atšvęsti politinės karjeros inauguraciją. Tokie šalčiai ir tokie varvekliai ne kasmet pasitaiko. Kai kas nors prišals tik P.Jokubausko panosėje, reginys vargu ar bus vertas plunksnos, o juo labiau kultūros reikalus kuruojančio asmens šventės.
