Pro pilies vartus – į teatro pasaulį(10)
Jolanta Kazlauskienė džiaugiasi gausiu būriu teatro gyvenimu besidominčiu jaunimu.
|
|
– Jolanta, ar pavyksta Tauragės vaikus ir jaunimą sudominti teatru?
– Teatro bacila plinta pakankamai sėkmingai. Artėjant MKC 20-mečiui kaip tik ir pradėjome skaičiuoti, kiek pro pilies vartus išėjusių jaunuolių pasinėrė į teatro pasaulį. Duomenis dar tikslinam, bet jau dabar akivaizdu, kad tokių mokinių suskaičiuosime ne vieną dešimtį. Džiaugiamės į gyvenimą išlydėdami tikrai nemažą būrį jaunų asmenybių, prisilietusių prie teatro meno, pažinusių aktorystės pradmenis, praturtėjusių žiniomis, patyrusių daugybę emocijų ir įspūdžių. Gera, kad jie, dirbdami visai kitokio pobūdžio darbus, prisimena ir vertina tai, ką gavo „Pilies teatre“.
– Kokie motyvai ir tikslai jaunus žmones atveda į „Pilies teatrą“?
– Turime sukaupę nemažą pluoštą jaunųjų artistų anketų, kuriose išsakyta pačių įvairiausių motyvų ir tikslų: siekis išbandyti save, pažinti teatro meno specifiką, aktorystės pagrindus, įveikti scenos baimę, pagerinti iškalbą, atsikratyti bendravimo kompleksų. Kiti siekia paprasčiausiai linksmai praleisti laiką, susirasti naujų draugų. Labai skaniai juokiausi, kai per vieną susitikimą su buvusiais „dramiokais“ vaikinai tik po keleto metų prisipažino, kad atėjo į dramos studiją todėl, kad joje tuo metu matė daug gražių merginų. Atėjo tik dėl jų, o paskui kažkaip ir teatrą pamėgo, ir vaidmenis kūrė, ir gastrolėse dalyvavo.
– Kas jums ir jūsų jauniesiems artistams palieka ryškiausią įspūdį?
– Pastebėjau vieną man pačiai netikėtą dalyką. Ilgą laiką aš buvau įsitikinusi, kad jaunimėlis nori kuo greičiau pastatyti bendrą spektaklį, sukurti jame kažkokius vaidmenis, o paskui tik aktyviai gastroliuoti mėgaujantis žiūrovų dėmesiu. Atvirai pasikalbėjus paaiškėjo, kad daugumai žymiai įdomesnis ir smagesnis yra spektaklio statymo ir kūrybinių ieškojimų procesas. Aš iki šiol nenustoju tuo stebėtis! Juk repeticijose vien lengvais pašnekesiais, žaismingais pratimais ir žaidimais nieko nepasieksi, todėl tenka ir pakankamai rimtai padirbėti, pavargti. Neapsieinama ir be gniuždančios monotonijos daug kartų kartojant vis tą patį. Būna, kad ir pykstamės, ir taikomės, ir durimis trenkiam, ir vėl atgal sugrįžtam.
– O ką dar, be repeticijų, studijos nariai įsimena ilgam?
– Pažintines keliones į pačius įvairiausius Lietuvos teatrus, kartu ir vasaros laikotarpio kūrybines stovyklas. Be abejo, ilgam įsimenamas ir grimo kambaryje tvyrantis nepaprastas priešpremjerinis jaudulys bei nerimas, taip pat po spektaklio kunkuliuojančios emocijos, nepaprastas teatrinis adrenalinas patyrus įdėmius žiūrovų žvilgsnius ir užsimezgusią jungtį su sale.
Aš niekada neužmiršiu festivalio Jurbarke, kai po mūsų spektaklio „Vinys“ viena kultūros darbuotoja atėjo į sceną, apkabino mūsų spektaklio pagrindinį personažą Gilgamešą ir ilgai visu balsu raudojo. Tiesiogine šio žodžio prasme raudojo, įsikniaubusi artistui į petį. Anot jos, prasmingas finalinis monologas ją taip sukrėtė, kad visa jaunystė prieš akis prabėgo. Gilgamešą vaidinęs ilgametis „Pilies teatro“ artistas Tomas Jonika (jis net ir praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo vis dar retsykiais dalyvauja mūsų teatriniuose projektuose, užsuka į repeticijas, padeda dabartinės kartos artistams) sako, kad vien dėl tokių akimirkų ir žiūrovų emocijų norisi ir verta eiti į sceną.
– Ar jūsų auklėtiniai panaudoja gautas žinias, įgūdžius kasdieniniame gyvenime?
– Jie sako, kad taip. Ir aš tuo tikiu. Malonu sužinoti, kad anksčiau visai nemėgę spektaklių ir besidomėję tik kinu jie ima lankytis teatre. O ir spektaklius jie stebi visai kitaip: lygina, analizuoja personažus, vaidmenis, jų atlikimą, režisūrinius sumanymus ir stilistiką, pastebi įvairius muzikinius ir techninius niuansus.
Dramos užsiėmimai, anot jų, labai praverčia tokiose gyvenimiškose situacijose, kai norima paslėpti savo emocijas arba atvirkščiai – jas paryškinti. Dar kiti sako, kad būtent dėl dramos užsiėmimų išmoko ramiau reaguoti į visokias ekstremalias situacijas, nebijoti reikšti savo nuomonės. Ir šiaip, anot artistų, pasitaiko linksmų nutikimų, kai kartais mokykloje imi ir prabyli spektaklio tekstais, pradedi „mėtytis“ savo sukurtųjų personažų replikomis ar monologais.
– Be jokios abejonės turite ateities viziją, gaires. Kokie artimiausi „Pilies teatro“ planai?
– Pats artimiausias planas – rytoj (šeštadienį) su mūsų trupės atstovų delegacija sėkmingai sudalyvauti respublikinėje Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“. O po to – vėl kasdienybė, pilna darbų ir projektų. Mokykloms siūlysime netradicines pamokas apie novelės inscenizavimo galimybes. Balandžio viduryje planuojame seminarą Tauragės teatro mokytojams, į kurį pakvietėme Klaipėdos universiteto docentą, dr. P.Bielskį. Balandžio 24 dieną, sulaukę savo draugų ir kolegų iš kitų Lietuvos miestų, tauragiškiams pristatysime festivalį „Scenos draugai“. Jau pradėjome kurti ir repetuoti poetinę kompoziciją „Nuotraukos. Nuogirdos. Nuotrupos.“, kuri bus dalis bendro projekto, vykdomo su Romualdo Vaitkaus vadovaujama MKC fotostudija „Kadras“. Galvoje ir „planas-chuliganas“ pastatyti spektaklį, kuriame vaidintų buvę „Pilies teatro“ ir teatrinių klasių 1-osios ir vienintelės laidos artistai. Nemažą jų būrį likimo keliai vėl parvedė į Tauragę. Tai labai džiugina ir teikia vilčių, kad mūsų miestas taps jaunatviškesnis, linksmesnis, kūrybiškesnis, šviesesnis.
|
|
– Jolanta, ar pavyksta Tauragės vaikus ir jaunimą sudominti teatru?
– Teatro bacila plinta pakankamai sėkmingai. Artėjant MKC 20-mečiui kaip tik ir pradėjome skaičiuoti, kiek pro pilies vartus išėjusių jaunuolių pasinėrė į teatro pasaulį. Duomenis dar tikslinam, bet jau dabar akivaizdu, kad tokių mokinių suskaičiuosime ne vieną dešimtį. Džiaugiamės į gyvenimą išlydėdami tikrai nemažą būrį jaunų asmenybių, prisilietusių prie teatro meno, pažinusių aktorystės pradmenis, praturtėjusių žiniomis, patyrusių daugybę emocijų ir įspūdžių. Gera, kad jie, dirbdami visai kitokio pobūdžio darbus, prisimena ir vertina tai, ką gavo „Pilies teatre“.
– Kokie motyvai ir tikslai jaunus žmones atveda į „Pilies teatrą“?
– Turime sukaupę nemažą pluoštą jaunųjų artistų anketų, kuriose išsakyta pačių įvairiausių motyvų ir tikslų: siekis išbandyti save, pažinti teatro meno specifiką, aktorystės pagrindus, įveikti scenos baimę, pagerinti iškalbą, atsikratyti bendravimo kompleksų. Kiti siekia paprasčiausiai linksmai praleisti laiką, susirasti naujų draugų. Labai skaniai juokiausi, kai per vieną susitikimą su buvusiais „dramiokais“ vaikinai tik po keleto metų prisipažino, kad atėjo į dramos studiją todėl, kad joje tuo metu matė daug gražių merginų. Atėjo tik dėl jų, o paskui kažkaip ir teatrą pamėgo, ir vaidmenis kūrė, ir gastrolėse dalyvavo.
– Kas jums ir jūsų jauniesiems artistams palieka ryškiausią įspūdį?
– Pastebėjau vieną man pačiai netikėtą dalyką. Ilgą laiką aš buvau įsitikinusi, kad jaunimėlis nori kuo greičiau pastatyti bendrą spektaklį, sukurti jame kažkokius vaidmenis, o paskui tik aktyviai gastroliuoti mėgaujantis žiūrovų dėmesiu. Atvirai pasikalbėjus paaiškėjo, kad daugumai žymiai įdomesnis ir smagesnis yra spektaklio statymo ir kūrybinių ieškojimų procesas. Aš iki šiol nenustoju tuo stebėtis! Juk repeticijose vien lengvais pašnekesiais, žaismingais pratimais ir žaidimais nieko nepasieksi, todėl tenka ir pakankamai rimtai padirbėti, pavargti. Neapsieinama ir be gniuždančios monotonijos daug kartų kartojant vis tą patį. Būna, kad ir pykstamės, ir taikomės, ir durimis trenkiam, ir vėl atgal sugrįžtam.
– O ką dar, be repeticijų, studijos nariai įsimena ilgam?
– Pažintines keliones į pačius įvairiausius Lietuvos teatrus, kartu ir vasaros laikotarpio kūrybines stovyklas. Be abejo, ilgam įsimenamas ir grimo kambaryje tvyrantis nepaprastas priešpremjerinis jaudulys bei nerimas, taip pat po spektaklio kunkuliuojančios emocijos, nepaprastas teatrinis adrenalinas patyrus įdėmius žiūrovų žvilgsnius ir užsimezgusią jungtį su sale.
Aš niekada neužmiršiu festivalio Jurbarke, kai po mūsų spektaklio „Vinys“ viena kultūros darbuotoja atėjo į sceną, apkabino mūsų spektaklio pagrindinį personažą Gilgamešą ir ilgai visu balsu raudojo. Tiesiogine šio žodžio prasme raudojo, įsikniaubusi artistui į petį. Anot jos, prasmingas finalinis monologas ją taip sukrėtė, kad visa jaunystė prieš akis prabėgo. Gilgamešą vaidinęs ilgametis „Pilies teatro“ artistas Tomas Jonika (jis net ir praėjus dešimčiai metų po mokyklos baigimo vis dar retsykiais dalyvauja mūsų teatriniuose projektuose, užsuka į repeticijas, padeda dabartinės kartos artistams) sako, kad vien dėl tokių akimirkų ir žiūrovų emocijų norisi ir verta eiti į sceną.
– Ar jūsų auklėtiniai panaudoja gautas žinias, įgūdžius kasdieniniame gyvenime?
– Jie sako, kad taip. Ir aš tuo tikiu. Malonu sužinoti, kad anksčiau visai nemėgę spektaklių ir besidomėję tik kinu jie ima lankytis teatre. O ir spektaklius jie stebi visai kitaip: lygina, analizuoja personažus, vaidmenis, jų atlikimą, režisūrinius sumanymus ir stilistiką, pastebi įvairius muzikinius ir techninius niuansus.
Dramos užsiėmimai, anot jų, labai praverčia tokiose gyvenimiškose situacijose, kai norima paslėpti savo emocijas arba atvirkščiai – jas paryškinti. Dar kiti sako, kad būtent dėl dramos užsiėmimų išmoko ramiau reaguoti į visokias ekstremalias situacijas, nebijoti reikšti savo nuomonės. Ir šiaip, anot artistų, pasitaiko linksmų nutikimų, kai kartais mokykloje imi ir prabyli spektaklio tekstais, pradedi „mėtytis“ savo sukurtųjų personažų replikomis ar monologais.
– Be jokios abejonės turite ateities viziją, gaires. Kokie artimiausi „Pilies teatro“ planai?
– Pats artimiausias planas – rytoj (šeštadienį) su mūsų trupės atstovų delegacija sėkmingai sudalyvauti respublikinėje Lietuvos mėgėjų teatrų šventėje „Tegyvuoja teatras“. O po to – vėl kasdienybė, pilna darbų ir projektų. Mokykloms siūlysime netradicines pamokas apie novelės inscenizavimo galimybes. Balandžio viduryje planuojame seminarą Tauragės teatro mokytojams, į kurį pakvietėme Klaipėdos universiteto docentą, dr. P.Bielskį. Balandžio 24 dieną, sulaukę savo draugų ir kolegų iš kitų Lietuvos miestų, tauragiškiams pristatysime festivalį „Scenos draugai“. Jau pradėjome kurti ir repetuoti poetinę kompoziciją „Nuotraukos. Nuogirdos. Nuotrupos.“, kuri bus dalis bendro projekto, vykdomo su Romualdo Vaitkaus vadovaujama MKC fotostudija „Kadras“. Galvoje ir „planas-chuliganas“ pastatyti spektaklį, kuriame vaidintų buvę „Pilies teatro“ ir teatrinių klasių 1-osios ir vienintelės laidos artistai. Nemažą jų būrį likimo keliai vėl parvedė į Tauragę. Tai labai džiugina ir teikia vilčių, kad mūsų miestas taps jaunatviškesnis, linksmesnis, kūrybiškesnis, šviesesnis.
