Žvejus iš ežero nagų išplėšė odontologas

Laimingo atsitiktinumo ir gydytojo odontologo Antano Mišeikio atkaklumo dėka du žvejai – dauglaukiškis 46-erių Juozas A. ir tauragiškis 49-erių Donatas P. nuo šiol gegužės ketvirtąją švęs kaip savo antrąjį gimtadienį. Penktadienį pagyvenęs žvejys išgelbėjo apvirtus valčiai du šaltame Draudenių ežero vandenyje atsidūrusius užkietėjusius, gerokai jaunesnius žuvautojus. Išgelbėti vyrai be galo dėkingi savo gelbėtojui. Ši laimingai pasibaigusi nelaimė bus jiems pamoka, kad gelbėjimo liemenę reikia ne laikyti valtyje, o vilkėti.
Žvejus „pagavo“ nemaža lydekaJuozą ir Donatą daug kas sieja: jie seni pažįstami, turi bendrų giminaičių, abu – buvę gaisrininkai, abu aistringi žvejai. Todėl nenuostabu, kad į žvejybą švento Florijono, gaisrininkų globėjo, dieną, jiedu išsiruošė kartu. Prie Draudenių ežero nuvažiavo iš vakaro, žvejoti išplaukė apie 8 valandą ryto. Motorine valtimi nuplaukė toliau nuo kranto ir ėmė spiningauti. Sekėsi gerai, maždaug po dviejų valandų jie buvo pagavę keturias kilogramines lydekas, kai Juozui užkibo gal poros kilogramų lydeka. Vikrią ir stiprią plėšrūnę „paimti“ ne taip paprasta, Juozui į pagalbą šoko Donatas – norėjo pakišti graibštą po žuvimi, kad ji nenutrūktų.Azarto pagauti, abu vyrai neatsargiai atsidūrė vienoje valties pusėje, ši ėmė ir apsivožė. Žvejai su drabužiais ir apavu atsidūrė šaltame vandenyje per porą šimtų metrų nuo kranto. Dugnan nugarmėjo valties motoras, vyrų mobilieji telefonai. Atsidūrę panašioje situacijoje žmonės žino, kaip sunku plaukti su drabužiais, kad kūną gali sukaustyti šaltas vanduo.Laimė, metalinė valtis nenuskendo, o liko plūduriuoti – virš vandens ją laikė viduje likęs oras. Vyrai sugebėjo įsikabinti į valtį, bandė rankomis irtis į krantą, bet pučiant vėjui nelengva valtis beveik nejudėjo. Tą dieną Juozas su Donatu vandenyje prasikapstė gal pusantros valandos.Nelaimė nuo žvejybos neatbaidėVakar kalbinami nė vienas vyrų neprisipažino tada galvoję apie blogiausia, o Juozas netgi juokavo:– Dabar žvejosiu tik nuo kranto, užsimovęs gelbėjimosi ratą.Bet netrukus prisipažino, kad jau užsisakė kitą valtį, senąja nebeplauks. Tikino dabar pirksiąs tokią, ant kurios borto gali sėdėti, o ji – nė krust. O Donatas sakė, kad vėl ruošiasi į žvejybą. Ketina važiuoti prie Nemuno, žvejoti nuo kranto. Abu tvirtino iš valties niekada nebežvejosią be gelbėjimosi liemenių. Donatas tąkart turėjo liemenę, bet valtyje…Jis pasakojo, kad kai su draugu atsidūrė vandenyje, aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios.– Toli ežere pamatęs valtį ėmiausi šauktis pagalbos, Juozas buvo gavęs vandens gurkšnį, šaukti negalėjo. Ilgokai šaukiau, bet valtis stovėjo vietoje. Žmogus, manęs neišgirdęs, galėjo nuplaukti kitur. Bet likimas mudu saugojo, valtis ėmė judėti link mūsų. Ilgokai teko laukti, kol žmogus irkline gumine valtimi atsiyrė iki mūsų. Užtruko ir nelengvo „krovinio“ – valties ir dviejų žmonių tempimas į krantą. Pasiekus seklumą kojos nebelaikė, visas kūnas buvo sustiręs, bet aš nesusirgau. Mus išgelbėjęs Antanas Mišeikis, kuriam esame be galo dėkingi, po to apsilankė mano namuose, domėjosi mudviejų sveikata, – kalbėjo Donatas.Daktaras traukia ne tik dantis, bet ir žvejus iš vandensSavo gelbėtoją A.Mišeikį šie žvejai pažinojo kaip „daktarą, gerai traukiantį dantis“. Juozui yra tekę įsitikinti, kad jis šį darbą puikiai moka. O septyniasdešimtmetį perkopęs, neseniai odontologo darbo atsisakęs A.Mišeikis, moka traukti ne tik dantis, bet ir žvejus iš vandens.– Šiam garbaus amžiaus žmogui galima pavydėti stiprybės – irkline gumine valtimi jis tempė mudu, įsikabinusius į apvirtusią mūsų valtį, keletą šimtų metrų gal pusvalandį. Prieš tai jis turėjo perplaukti didžiąją dalį ežero mūsų pusėn. Esu gimęs per Juozines, kovo 19-ąją, bet dabar mudu su Donatu kartu švęsime antrąjį gimtadienį ir minėsime savo gelbėtoją, – sakė Juozas.Gelbėtojui dėkingi išgelbėtų žvejų šeimos nariai: abiejų žmonos, Juozo trys dukros, Donato – du sūnūs.Juozas teigė, kad po netikėtų ilgų maudynių ežere jo kūno temperatūra buvo nukritusi iki 35,8 laipsnio. Atvykę draugai pasirūpino išgelbėtus žvejus perrengti, sušildyti, medikai suleido vaistų. Dabar abu jaučiasi gerai.„Padariau savo darbą…“Prisiekusį žvejį A.Mišeikį vakar pavyko telefonu aptikti žvejojantį Balskų tvenkinyje. Jis nustebo, iš kur mes sužinojome apie įvykį Draudenių ežere.Teigė nesijaučiantis didvyriu ir nenorintis apie žvejų gelbėjimą garsintis:– Padariau savo darbą. Ačiū Dievui, kad viskas gerai baigėsi. Manau, kad ir kiti tai būtų padarę, bet aš buvau vienintelis, atsidūręs toje vietoje…Nuo vaikystės žvejojantis, į šį malonų užsiėmimą įtraukęs ir žmoną Nijolę, Antanas teigė nuo kovo 22-osios savo pomėgiui galintis skirti tiek laiko, kiek nori, nes „pasitraukė“ į pensiją. Lemtingąjį penktadienį jis taip pat žvejojo Draudenių ežere.– Nuo kranto nuplaukęs gal 150 metrų spiningavau, kai išgirdau kažkokius garsus – lyg žmogaus, lyg gyvūno. Apsidairiau, bet nieko nepamačiau. Nesuprantamas garsas vėl pasikartojo. Kai vėjas pūstelėjo į mano pusę, išgirdau, kad žmogus šaukia: „Gelbėkite!“. Ėmiau irtis į tą pusę, netrukus pamačiau valtį, vėliau – iš vandens kyšančias dvi galvas. Nuo vietos, kur spiningavau, iki ten, kur buvo apvirtusi valtis, man teko irtis apie 800–900 metrų. Vyrai neblogai laikėsi, vienas įsikabino į mano valtį, o aš juos tempiau į kitą, artimesnį, krantą. Buvo nelengva juos su valtimi tempti, tačiau kitos galimybės juos gelbėti neturėjau. Kol atsiyriau iki seklumos, kol vyrai patys galėjo nusigauti iki kranto (vienas jų nebepaėjo), pavargau, paskaudo nugara, – pasakojo A.Mišeikis.Pasak jo, kai darai tokį darbą, nieko negalvoji, tik paskui permąstai, kas ir kaip buvo.