Ūkiui trūksta tik marčių ir anūkų(5)
Didžiausios pieno fermos Skaudvilės seniūnijoje savininkai Antanas ir Zita Šegždos. Autorės nuotrauka
Šegždų ūkis Kalniškiuose (Skaudvilės seniūnija) turbūt labiausiai žinomas ne tik dėl to, kad jo savininkai labai aktyvūs – čia dažnai lankosi įvairaus rango svečiai, keletą kartų vyko rajono melžėjų varžytuvės, bet ir todėl, kad trys suaugę Zitos ir Antano sūnūs sugalvojo prie keliuko į sodybą akmenį su užrašu pastatyti. Niekur kitur tokios ar kokios nors kitokios nuorodos apie ūkį matyti neteko.
Šeimininkai ir karvės dėl svečių nestresuoja
Pas Šegždas teko lankytis keletą kartų – norint pasikalbėti apie pieno ūkį, domintis melžėjų varžytuvėmis, kurių čia vyko net trejos, ar garbiais svečiais. Čia ir nuotykių yra tekę patirti, apie kuriuos vėl susitikus su šypsena priminė Antanas. Vienas nuotykis, susijęs su tuometine žemės ūkio ministre Kazimiera Prunskiene, buvo neįtikėtinas. Laikraščiui pateikusi medžiagą apie iš viešnagės Kalniškių kaime grįžtančios ministrės automobilio susidūrimą su plentu važiavusiu vežimu, kurį „vairavo“ neblaivus vietinis gyventojas, dar publikacijai nepasirodžius televizijos laidoje išgirdau paneigimą, kad žemės ūkio ministrės automobilis mūsų rajone su niekuo nesusidūrė... Per ilgametę žurnalistinio darbo praktiką to dar nėra buvę, kad būtų paneigtas nepasirodęs rašinys, įtikinėjant, kad įvykio nebuvo. Pasidarė baugu, bet nieko nebuvo galima pakeisti – laikraščio spausdinimo mašina jau sukosi. Tačiau per televiziją nuskambėjęs nepaskelbto įvykio paneigimas buvo paneigtas gyvenimo tikrovės – šio fakto nuslėpti nepavyko.
Be svečių iš šalies, čia yra apsilankiusi ir grupė tadžikų, matyt, norėta jiems parodyti, kaip gyvena šiuolaikiniai Lietuvos ūkininkai. Vargu ar tadžikai galėtų perimti lietuvių ūkininkavimo patirtį, nes šioje Vidurinės Azijos šalyje kitokios gamtinės sąlygos ūkininkauti.
Šeimininkė teigia, kad ir jie, ir karvės prie svečių yra įpratę. Net per melžimo konkursus dėl svetimų žmonių gausumo jų juodmargės nestresuoja, tai neigiamai neatsiliepia primilžiams. Kaip tik dėl streso (šeimininkų ir karvių) dažnai fermose vengiama ir svečių, ir įvairių konkursų.
Kalniškių pieno ūkių savininkai vieningi
Rudenį važiuojant per kaimus, iš tolo pažvelgus į ūkį pagal šienainių ritinių kiekį galima nustatyti, daug ar mažai tame ūkyje laikoma galvijų. Prie Šegždų ūkio baltumu šviečianti itin didelė šienainio ritinių stirta pasako, kad čia laikoma daug karvių. Šegždos laiko 61 melžiamą karvę, patys užsiaugina telyčių. Bandą dar gali šiek tiek didinti, nes naujoje fermoje yra 67 vietos. Ūkininkai valdo apie 100 hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės. Kalniškiuose su žeme striuka, nes šiame kaime nemažai pieno ūkių, kai kurie jų – dideli ir stiprūs. Jų savininkai Šegždos, Loveikiai, Žalandauskai, Jankauskai – vieningi, visi kartu perėjo pas kitą supirkėją – dvejus metus pieną parduoda UAB „Žemaitijos pienas“. Dabar stambių pieno ūkių savininkams už aukščiausios kokybės pieno kilogramą mokama po 92 ct.
Su Antanu prisiminėme gūdų laiką, kai prieš keletą metų aplinkinių rajonų pieno ūkių savininkai dėl mažų įkainių už pieną su galingais traktoriais ir automobiliais važiavo protestuoti prie Pagėgių savivaldybėje įsikūrusios Vilkyškių pieninės. Tuomet ten buvo nuvykęs ir vyriausias Šegždų sūnus Artūras. Situacija atrodė beviltiška – už kilogramą pieno mokėjo šiek tiek daugiau negu 50 centų, vėlavo atsiskaitymai. Tačiau prie pieninės susirinkę žemdirbiai neišgirdo nieko gero. Kalbėta, kad bankrutuos mažiausiai viena šalies pieno perdirbimo įmonė.
Bet visos atsilaikė, suklestėjo Vilkyškių pieninė. Žemdirbiai gali rinktis, kam pieną parduoti, nes buvo įsteigtas ne vienas pieno supirkimo kooperatyvas. Lietuviškas pienas vežamas perdirbti į Lenkiją, kad jo nepritrūktų, atsivežama iš Latvijos. Didesni pieno ūkiai jau iškopė iš duobės, o patys mažiausi nyksta arba traukiasi.
Viliasi, kad vienas iš trijų sūnų pasiliks ūkyje
Šegždų ūkis stiprus dar ir dėl to, kad kartu su tėvais triūsia sūnūs Artūras ir Vaidas, padeda jauniausias sūnus studentas Eventas. Sūnūs rūpinasi pašarų gamyba, triūsia fermoje. Melžimas – tėvų ir samdytos melžėjos rūpestis. Ūkininkai labai džiaugiasi, kad pas juos melžėja apie penketą metų dirba netoliese gyvenanti Rasa Radžiūnienė.
– Ne visiems ūkininkams pasiseka rasti tokių darbininkų. Kaime nelabai kas nori eiti dirbti. Darbštuoliai patys turi ką veikti, o kiti žiūri kaip nors išsiversti labai nesivargindami. Rasa iš tris kartus pas mus vykusių rajono melžėjų varžybų dalyvavo bent du kartus, kartą užėmė ketvirtąją vietą, – pasakojo Zita.
Šegždų ūkis ne kartą pelnė laurus konkurse „Metų ūkis“. Kartą buvo pripažinta pirmoji vieta, ūkininkams skirta dovana – kelionė į Austriją. Abu tėvai išvykti negalėjo – nuo pieno ūkio ilgesniam laikui atsiplėšti sunku, tad į kelionę išleido vidurinįjį sūnų Vaidą. Praėjusį penktadienį atsiimti apdovanojimo už trečiąją vietą į Kauną važiavo abu tėvai.
Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Zitos senelių ir tėvų žemėje ūkininkauti pradėję Šegždos šiandien neturi kuo skųstis: turi naują fermą, įsigijo galingos, ūkyje reikalingos technikos, susitvarkė gyvenamąjį namą. Iš pieno ūkio gaunamų lėšų pakanka patenkinti penkių šeimos narių poreikius, bankams skolų turi mažai. Antanas neslepia, kad įsigyti paskutinį brangų importinį traktorių padėjo draugai, nors šį kartą ir nepavyko gauti paramos iš Europos Sąjungos fondų.
Į klausimą, apie ką svajoja, Antanas atsakė norintis labai nedaug – kad visi būtų sveiki ir neprasčiau viskas sektųsi negu dabar. O Zita sakė, kad jiems nieko kito netrūksta, tik marčių ir anūkų, gal tada paaiškės, kuris iš sūnų ryšis pasilikti tėvų ūkyje.
